***

Dabar matau mažyčius spindulius veiduos žmonių,
Kurie, kaip tąsyk, giesmes šventas giedojo.
Bet mano akys pamažu rasos prisėmė
Ir tavo kančią paverčiau malone.

Baltuos žieduos nakties pridususios aš skęstu
Lyg sapnuotoj jūroj,
Nors mano kūnas nesileidžia nerti,
Prabėgus nakčiai aš pabusiu tyliai.

Ir taip pat tyliai aš alsuosiu.
Lyg paskutinį norą versdamas lietum,
Kuris kaip niekad ašarojęs
Prisikels šįryt kartu su mum.

Žinau, pažadinsim ir antžmogį, tik kiek vėliau.
Tą patį, kurį uždarę laikom savyje.
Prabils virpėdamos jo lūpos,
Lyg teigdamos: "būtis pavirsta vėl kančia".