Kietas žaidimukas :)
http://zaidimai.draugas.lt/?zaidimas=3617

Odė Alytui

Kur kantriai auga namai,
Kur tiltai apgulė upę,
Miegosiu po suolu ramiai
Miesto parkuose vasaros rytą.

Ten angelas nenuleidžia sparnų,
Ten Jaunystė siekia dangaus,
Tik kelias alsuoja giliai,
Kol nebelieka liūdno žmogaus.

Net baltųjų rožių kerai
Nepaleidžia nė vieno lapelio.
Ten augo ir auga vaikai,
Žaisdami su miesto vienatve.

Pramiegoti metai

Aš laisvas lyg ryto vėjas,
Lyg tankūs dūmai šliaužia man iš burnos.
Ir tavo žingsniai - greiti, neapgalvoti,
Tik gęstančios lūpos moralą vėl giedos.

Ištiesk man delną -
Aš tau atsuksiu nugarą,
Nes tavo tiesos
Manęs jau nebeveikia.

Gyvenk kaip nori.
Aš pats sau gyvas!
Ramybės neieškok,
Nebebūsiu tavo vaikas!

Girdi? Užaugau!
Ir viskas vėl praeina.
Kaip vakar, taip ir šiandien,
Rūpintis praėjo laikas.

Dabar tik tai rasa
Gaivina mano nuodėmingą kūną.
Lyg šaltas alkoholis
Į tavo venas plūsta.

Girdi? Palik mane ramybėj!
Galiu ištverti be tavęs!
O tavo veidas spindi ašarotas -
Ir vėl pavėlavai subręst...

Godos menas :)

Norėčiau pagulėti lauke,
Pilname kraujuojančių aguonų.
Jų kraujas pintųsi man į plaukus
Ir dažytų juos geltona spalva.
Šalimais kristų degantys angelai,
O jų klyksmas užpildytų tuštumą.
Mano akys būtų įsmeigtos į vienintelį debesį,
Ant kurio kabotų pasikoręs dievas.
Jo seilės lašėtų link žemės,
Ją pasiekę pavirstų krauju,
O mažos kirmėlynės, pasisotinę angelienos,
Slinktų atsigerti jų gyvybę palaikančio skysčio.
Juk gražu pažiūrėti, kaip palaikoma gyvastis.

Jei viena dieną, tau atsiras noras verkti... paskambink man, nepažadu tavęs prajuokint, bet galėčiau verkt su tavimi. Jei vieną dieną,tu nuspręsi dingti, neabejodamas paskambink man, nepažadu prašyti pasilikt, bet galėtume dingti drauge. Jei vieną dieną tau nebus noro su niekuo kalbėti, paskambink man. Tuo metu pažadu elgtis gerai. Bet jei vieną dieną tu paskambintum ir aš neatsiliepčiau - bėk manęs ieškoti, galbūt man reikia TAVĘS.....

Ne vienas

Kur aš bėgau praeitą vakarą?

Aš bėgau tavęs ieškot.

Nes jūrose skendo pasaulis,

Neliko laiko paukščiams giedot.

Numečiau skėtį ir bėgau į debesį.

Patį juodžiausią, negražų net šlykštų

Pro degantį mišką ir byrančią naktį,

Į tavo laivelį: sulaužytą, blyškų

Skrist negalėjau - sparnai man neleido.

Pėdos dar ilgai nepaleis smėlio gatvelės.

Tavo ranka man lyg tolimas kelias.

Ir rugiuose ir smėly aš visdar begalis...

Nors nepritruks man jėgų, kai vandeniu eisiu,

Man reikia tavęs, kad pasaulis pilnėtų,

Nes per sunku tuštybėj miestą statyti

Ir tuštėti pačiam... Kai pilnatis tave lydi...